„Nemuno Vizijos (Lydeka su kokteiliu)“

Įžanga – kalbamu balsu, mistiškai

Papasakosiu aš jums, draugai, istoriją…

Kaip draugas gaudė lydeką…

O pagavo… by... šapalą...

1 posmas

Papasakosiu aš jums draugai istoriją keistą,

Kur logika išėjo parūkyti ir negrįžo į miestą.

Tyli naktis, žvaigždžių žavesy gera sėdėt,

Prie rusenančio laužo – filosofuot ir tylėt.

Kur žuvys pačios lipa į krantą be kvietimo,

O sliekai siūlo braškinio kokteilio be leidimo.

Vieną sykį po ledu... oi... tfu, vasara juk buvo,

Atvykome prie Nemuno – kur protas dažnai žlugo.

Priedainis

Oooo, Nemunas kviečia – realybė slysta šalin,

Kur lydekos su kokteiliais kviečia šokt ligi paryčių.

Oooo, jei matai per daug – gal mažiau supranti,

Nes čia net šapalas juokias iš tavo minčių.

2 posmas

Draugas atsivežė ne sliekų, o puslitrį stebuklų,

Močiutės marinuotų grybų – kvapo iš devynių pasaulių.

Juokėmės smagiai prie laužo ragaujant tą meną,

Nors grybas žiūrėjo atgal – tarsi turėtų anteną.

Net nepajutom kaip atėjo dvylikta nakties,

Ir laikrodis sustojo tarp „gal dar?“ ir „jau reikės“.

Vaaaaa… tada ir prasidėjo keistenybės,

Kur realybė išėjo į pensiją be atlyginimo galimybės.

Priedainis

Oooo, Nemunas kviečia – realybė slysta šalin,

Kur lydekos su kokteiliais kviečia šokt ligi paryčių.

Oooo, jei matai per daug – gal mažiau supranti,

Nes čia net šapalas juokias iš tavo minčių.

3 posmas – kulminacija

Žiūrim – lydeka ant kibiro sėdi be rūbų visai,

Didelė krūtinė, rankoj sliekas – ir kokteilis, kaip pas sapnai.

Dangus nušvito mėlynai žaliai kaip diskoteka kosminė,

Iš Nemuno gelmių – undinė su traktorium... ekonomine.

Panašiu į „Belarus“, dunda kaip sapno traktatas,

Iš paskos ungurys su orkestru – tikras muzikinis aparatas.

Ant galvos silkė įdegus groja su barškučiu,

O logika tuo metu guli griovy su bateliu.

Tiltas – lėčiau, keistai

Kibiras šventas mišias laiko sliekams su rimtumu,

O krūmuose tyliai šnabžda kažkas apie gyvenimo sunkumą.

Bandau suvokt – ar čia rojus, ar čia jau galas,

O gal tiesiog per daug „močiutės marinatas“.

4 posmas

Randu akinius – galvoju: va dabar bus aišku,

Užsidedu… o šalia karosas – geltonas kaip laiškas.

Sako: „Išsikalbėk, kas tave slegia viduj“,

O mano kojas laiko sraigės – „nebėk, pabūk čia su mumis tuoj“.

Šaukiu draugų – bet šamas po traktorium tik ūsą kraipo,

Sako: „Išėjo į centrą – ledų su ananasais ragaut be saiko“.

Galva sukasi kairėn, dešinėn – realybė byra,

Gal čia pabaiga… o gal tik pradžios skylė atsivėrė tyra.

Priedainis – energingiau

Oooo, Nemunas kviečia – realybė slysta šalin,

Kur lydekos su kokteiliais kviečia šokt ligi paryčių.

Oooo, jei matai per daug – gal mažiau supranti,

Nes čia net šapalas juokias iš tavo minčių.

5 posmas – pabudimas

Staiga – tyla… palapinė… kvapas nežmoniškas visai,

Gal grybai išėjo pasivaikščiot… o gal sprogo pasauliai keli netyčia.

Draugas ramina: „Čia ne pavojus, tik vakarienės aidai“,

„Močiutės marinatas grįžo pasakyti – labas, kaip laikai?“

Lekiu prie vandens – neriu kaip filosofas iš knygos,

Ir staiga suvokiu – kvėpuoju, gyvenu be baimės ribos.

„Gerai, kad sapnas“, – galvoju – „viskas jau baigta“,

Bet kažkas per petį tapšnoja… istorija dar neišrašyta.

Finalas – tyliai, absurdiškai

Atsisuku… karosas…

Sako:

„Mes nebaigėm vakar pokalbio apie gyvenimo esmę…“

Pabaigos priedainis – lėtai, mistiškai

Oooo, Nemunas teka – bet mintys dar stovi ten,

Kur lydeka su kokteiliu vis dar laukia tavęs.

Oooo, jei sapnas kartojasi – gal tai jau tiesa,

Nes kartais šapalas žino daugiau nei visa galva…